Pastaruoju metu daug kalbama apie saugomų teritorijų lankytojų bilietą, stovyklaviečių mokesčius, nuolat verda diskusijos dėl kainų už renginius bei kitus patyrimus gamtoje. Natūraliai kyla klausimas – ar buvimas gamtoje turi būti mokamas?
Mokama ne už gamtą
Baltijos aplinkos forumo specialistai, šiuo metu įgyvendinantys Šiaurės ministrų tarybos finansuojamą ekoturizmo plėtros projektą Lietuvoje, teigia, jog kainuoja ne pati gamta, bet paslauga, infrastruktūros palaikymas. Jie taip pat įsitikinę, jog nemokamos gamtos patyrimo paslaugos, tokios kaip ekskursijos, renginiai, iškreipia gamtinio turizmo (arba – ekoturizmo) rinką ir trukdo jai plėtotis. „Dažnam lietuviui nekyla klausimų, kai jo paprašo susimokėti festivalyje, muziejuje ar atrakcionų parke, tačiau jį iki šiol stebina mokamos išvykos su patyrusiu gamtininku ar biologu, – teigia ekoturizmo plėtros projekto vadovė Rita Norvaišaitė.
Baltijos aplinkos forumas, drauge su Dzūkijos nacionaliniu parku šiemet antrą kartą organizavęs festivalį gamtoje „Vidur girių“, teigia, jog šiemet, nutarus festivalį apmokestinti, nuvilnijo nepasitenkinimo banga. Festivalio koordinatorė Radvilė Jankevičienė prisimena: „Sulaukėme kandžių komentarų, jog siekiame pasipelnyti iš gamtos, o ji juk priklauso visiems. Išeiti į mišką ir apsikabinti medį, žinoma, nieko nekainuoja, tačiau mes organizuojame turiningą gamtos patyrimą, į savo renginius pasikviečiame patyrusius gamtininkus – botanikus, pėdsekius, sudarome sąlygas miesto žmonėms sužinoti, pamatyti, patirti daugiau. Šiemet festivalio metu surinktos lėšos, deja, nepadengė net organizacinių išlaidų.“ „Lietuvos gamta yra subtili. Kai kalbame apie jos interpretavimą, reikalingas ekspertas, puikiai išmanantis ne tik gamtos procesus, bet ir viso to perteikimo būdus ir formas. Dėl to kokybiška gamtos pažinimo paslauga negali būti nemokama, o jei ir gali – tai ne daugiau nei vieną kartą. Nes savanorystė ar entuziazmas brangiai kainuoja, – kolegę papildo Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas. Organizacijos specialistai tikina, jog kai kurios paslaugos gamtoje gali būti nemokamos, tačiau turi būti sugalvotas mechanizmas, kaip jos prisidėtų prie vietos bendruomenės gerovės.
Užsienio ekspertai stebisi gamtinio turizmo situacija Lietuvoje
Pavasarį bei vasaros pradžioje Lietuvoje viešėję ekoturimo plėtros ekspertai iš Švedijos ir Estijos stebėjosi, kad pas mus valstybinės institucijos nemokamai atlieka privataus verslo darbą ir taip užkerta kelią šio vystymuisi. „Nesuprantu, kokį viešąjį interesą tenkina praktiškai nemokamai teikiamos patyrusių gamtininkų ekskursijos. Tai yra visiškai privataus verslo reikalas – mokama paslauga, už kurią jie dar ir mokesčius valstybei mokėtų. Kaip privatus verslas gali konkuruoti su ekspertais, kurie savo žinias parduoda pusvelčiu? Žinoma, yra socialinės grupės – vaikai, pensininkai ir pan. –, kurioms valstybė galėtų kompensuoti edukacijas gamtoje, bet tikrai nereikia visiems paslaugų teikti nemokamai,“ – birželį lankydamasis Nemuno deltoje kalbėjo Staffan Widstrand, vienas žymiausių gamtos fotografų ir ekoturizmo ekspertų. Jį taip pat stebino itin dideli ribojimai stebėti griežtai saugomas rūšis. „Daugelyje versliai mąstančių pasaulio šalių paprastiems vietos gyventojams, pažįstantiems rūšis, žinantiems, kaip su jomis elgtis, suteikiama teisė reguliuoti turistų srautus. Jie praktiškai pažįsta kiekvieną gyvūną ir žino, kiek prie kurio galima artintis, kur ir kada geriausia juos stebėti. Tokios žinios – ekoturizmo pagrindas. Už tai mokami pinigai,“ – dėstė Staffan Widstrand. Visi ekspertai akcentavo, jog visi 3 ekoturizmo aspektai – draugiška gamtai veikla, išlaikoma socialinė ir kultūrinė atsakomybė bei ekonominė nauda – yra vienodai svarbūs. Jei norima, kad turizmas plėtotųsi gamtai palankiu būdu, negalima pamiršti ekonominio sverto. Bandydami devyniais užraktais apsaugoti gamtą, iššauksime priešingą efektą – masinio turizmo augimą, palankumo ir prieraišumo gamtai mažėjimą.
Gamtinio turizmo specifika
Baltijos aplinkos forumas, šiuo metu plėtojantis pėdsekystės paslaugą, teigia, jog didžiausias iššūkis skatinant gamtinį turimą yra dėl nedidelio dalyvių skaičiaus išauganti paslaugos savikaina. „Ekoturizmo produktas – kokybiška patirtis, draugiška gamtai. Vienu metu paslauga gali mėgautis daugiausiai 20 žmonių (optimalus skaičius – iki 10). Jei grupė bus didesnė, dalyviai neįsibus gamtoje, nepajaus su ja ryšio, o tai yra – meilės gamtai pagrindas,“ – dėsto Rita Norvaišaitė. Merginos teigimu, tokio turistinio produkto sukūrimas ir nuolatinis tobulinimas reikalauja nemažai investicijų, ypač – laiko. Reikia ne tik parinkti įdomų tinkamo ilgio maršrutą, bet ir sudėlioti patrauklias istorijas į bendrą pasakojimą, praturtinti patyrimą nuotykiais ir atrakcijomis.
Būtent dėl pakankamai aukštos ekoturizmo paslaugų kainos, Estijoje verslininkai orientuojasi į užsienio turistus. „Vietinė rinka nėra pasirengusi mokėti tokios kainos. Tuo tarpu užsieniečiams tai – vieni niekai,“ – komentuoja ekoturizmo operatorius iš Soomma nacionalinio parko Aivar Ruukel.
Baltijos aplinkos forumas teigia dar bandysiąs pėdsekystės paslaugą pasiųlyti lietuvių turistams, nors neatmeta galimybės, jog dėl nusistovėjusios nemokėjimo už gamtą tradicijos, teks dairytis į tarptautinę rinką. Apie visą ekoturizmo paslaugos plėtojimo procesą ir patirtį bus galima skaityti Baltijos aplinkos forumo parengtoje apžvalgoje (el. psl. www.bef.lt). Ji pasirodys šį rudenį.
